Ar galime filmuoti patalpas ir teritoriją?

Vaizdo stebėjimas paprastai grindžiamas teisėtu interesu, todėl prieš pradedant atliekamas pusiausvyros testas: koks interesas, ar kitų priemonių nepakanka, ar interesas nenusveria žmonių teisių. Užrašytas testas yra pagrindinis dokumentas, kurio prašoma ginčo atveju.

Darbuotojų elgesio ar darbo našumo kontrolė kaip tikslas beveik visada pralaimi pusiausvyros testą. Jei kameros nukreiptos į darbo vietas, reikia labai svarios priežasties ir dažniausiai — kitokio sprendimo.

Zonos brėžiamos taip, kad į kadrą nepatektų svetimas sklypas, gatvė ar kaimyno langai. Filmuoti viešąją erdvę galima tik išimtiniais atvejais ir tik tiek, kiek būtina saugumui prie pat objekto.

Poilsio, persirengimo ir sanitarinėse patalpose kamerų būti negali: ten žmogus pagrįstai tikisi privatumo. Darbo vietoje ir patalpose, kuriose dirba darbuotojai, apie vaizdo stebėjimą juos privaloma informuoti pasirašytinai arba kitu informavimo faktą įrodančiu būdu (ADTAĮ 5 str. 4 d.), o darbuotojų stebėsena kameromis yra įtraukta į privalomo poveikio duomenų apsaugai vertinimo sąrašą (VDAI 2019-03-14 įsakymas Nr. 1T-35, 10 punktas).

Užrašykite, kas turi prieigą prie įrašų, kaip fiksuojama peržiūra ir kam įrašas gali būti perduotas. Praktikoje būtent nekontroliuojama prieiga, o ne pačios kameros, sukelia daugiausia problemų.

Prie įėjimo į stebimą teritoriją kabinamas informacinis ženklas su esmine informacija: kad vykdomas stebėjimas, kas yra duomenų valdytojas ir kur rasti išsamų pranešimą. Išsamus pranešimas gali būti svetainėje arba prie administratoriaus.

Jei stebėjimas intensyvus, apima daug žmonių arba viešai prieinamą vietą, prieš pradedant gali prireikti poveikio duomenų apsaugai vertinimo. Vaizdo stebėjimas yra dažniausias atvejis, kai šis vertinimas iš tikrųjų reikalingas.

Vaizdo stebėjimas registre aprašomas kaip atskiras procesas: tikslas, teisėto intereso pagrindas, stebimos zonos, subjektų kategorijos, įrašų saugojimo terminas, prieigos teisės, priežiūros paslaugų teikėjas ir tai, ar įrašai kam nors perduodami.

Vidaus tvarkoje aprašoma kasdienė praktika: kas gali peržiūrėti įrašą, kokiu pagrindu, kaip peržiūra fiksuojama, kaip įrašas išsaugomas, jei jo prireikia tyrimui, ir kaip jis naikinamas. Užtenka dviejų puslapių, bet jie turi atitikti tikrovę.

Darbuotojai apie stebėjimą informuojami atskirai, ne tik ženklu prie durų. Pasirašytas supažindinimas yra paprasčiausias įrodymas, kad informavimo pareiga įvykdyta.